admin 
Šalies ugniagesių bendruomenės nariai savo vienybę ir meilę Lietuvai išreiškė dalyvaudami XXXIII tradiciniame tarptautiniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Pakilia nuotaika bėgant vieningoje grupėje 9 kilometrų atstumas tarsi ištirpo gyventojų palaikymo ir vėliavų jūroje.
Pasak Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto Mariaus Pavalkio, 55 bėgimo dalyvius išlydėjo Vilniaus PGV 6-osios komandos, o prie finišo pasitiko 1-osios komandos ugniagesiai gelbėtojai.
„Dalyvaudamas pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“, jauti milžinišką jėgą iš aplinkos – žmonės stovi su Lietuvos vėliavomis, palaiko bėgikus, – sakė M. Pavalkis. – Ten, kur ką tik važiavo tūkstančiai automobilių, bėga tūkstančiai žmonių. Džiaugiuosi, kad šiemet į šį bėgimą užsiregistravo gerokai daugiau pareigūnų nei pernai ir savo pagarbą žuvusiems pareiškėme daug didesniame būryje. Dalis pareigūnų bėgo su apsauginiais ugniagesio gelbėtojo drabužiais, tik ugniagesio batus pakeitę į sportinius batelius. Kartu taip pat bėgo ir pareigūnų šeimų nariai bei draugai.
Man šis bėgimas buvo septintasis. Net ir per pandemiją, kai šie bėgimai nebuvo rengiami, pagerbdami žuvusius Sausio 13-ąją, registruodavomės ir savarankiškai nubėgdavome šį atstumą. Aš 1991-ųjų Sausio 13-ąją dar nebuvau gimęs, tačiau mano mama tuo metu su savo tėvais gyveno Vilniuje ir tądien budėjo prie LRT pastato. Dažnai pasikalbu apie tai su savo tėvais. Vienybės dvasia ir man yra palikusi tą gilų jausmą.“
Vilniaus PGV 6-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Renaldas Bernotas pagarbos bėgime dalyvavo jau šeštąjį kartą. „Anksčiau dirbau Kaune ir šį atstumą su ugniagesiais, solidarizuodamiesi su vilniečiais, bėgdavome savo mieste. Stengiuosi nepraleisti šių bėgimų, nes sportuoju nuo vaikystės, 10 kilometrų atstumą bėgu pakankamai dažnai, džiaugiuosi, kad ir mūsų komandoje yra sportuojančių žmonių, kurie prisijungė į bėgimą.
Jeigu nesportuoji, įveikti šį 9 kilometrų atstumą nėra lengva, reikia daug ištvermės, tuo labiau, kad 3 kilometrus reikia bėgti į kalną. Tačiau pagarbos bėgimas – ne lenktynės. Bėgdami sulaukiame daug palaikymo iš aplinkos ir padedame vienas kitam. Komanda yra tokia, koks yra silpniausias jos narys. Mes kartu pradedame bėgimą ir kartu baigiame.
Sausio 13-oji man sukelia dvejopus jausmus – tai ir džiaugsmas, kad Lietuvos žmonės atsilaikė priešo agresijai, ir tragedija, nes žuvo 14 Televizijos bokšto gynėjų, tarp jų ir Algimantas Petras Kavoliukas, kuris buvo mano draugo senelis. Džiugu, kad buvo tokių žmonių, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Manau, dabar susidarius tokiai situacijai, daugelis iš mūsų padarytų tą patį. Esame lietuviai, čia gimę ir augę, ir kiekvienas turime sentimentų savo šaliai. Todėl bent pagarbos bėgimu būtina prisiminti ir pagerbti tuos žmones.“
Vilniaus PGV 2-osios komandos ugniagesė gelbėtoja Evelina Litvin sako, jog Sausio 13-osios bėgime dalyvavo jau daug kartų: „Bėgau ir būdama Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursantė, ir anksčiau. Kasmet įveikti šią trasą man vis lengviau, nes bėgioju 4-5 kartus per savaitę po 5-15 kilometrų. Esu nubėgusi ir pusmaratonį.
Kadangi man 23-eji metai, Sausio 13-osios įvykius esu mačiusi tik filmuose. Labai gaila tą naktį žuvusių žmonių. Tuomet mano mamai buvo 17 metų, ji buvo studentė ir girdėjo šūvius. Manau, jeigu reikėtų, ir dabar jaunimas eitų ginti savo Tėvynės. Tokių atsirastų ir tarp mano kolegų ugniagesių. Labai pasitikiu jais.“
Šia publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale Miesto naujienos.
